Naudinga informacija

Straipsnių sąrašas:

1. Kiaulininkystės aplinkos problemos. Jonas MOTIEJŪNAS, UAB „Ekobaltas”.

2. Poliprobiotikų įtaka viščiukų – broilerių produktyvumui.

3. Probiotikų naudojimas gyvūnų ir žmonių sveikatinimui.

 

Probiotikų naudojimas gyvūnų ir žmonių sveikatinimui

 

Besaikė chemizacija augalininkystėje (pesticidai, fungicidai, herbicidai ir t.t.), pašarų gamyboje, nuolat naudojami konservantai iš esmės tik pablogina gyvūnų atsparumą ligoms. Dar daugiau šią problemą pagilina antibiotikų naudojimas. 

Jau senai žinoma, kad beatodairiško antibiotikų vartojimo pasekmė – atsparūs jiems ligų sukėlėjai. Kadangi vienos bakterijų padermės atsparumas antibiotikams yra perduodamas kitoms, nuo vienos bakterijų rūšies – kitai rūšiai, tai preparatų, vartojamų gyvuliams ir žmonėms gydyti, poveikis yra labai sumažėjęs.

Dėl antibiotikų efektyvumo sumažėjimo patiriama ne tik materialinių nuostolių. Susikuriančios antibiotikams atsparios patogeninių mikroorganizmų formos žmoniją gali atvesti į pražūtį. Dar XX a. penktajame dešimtmetyje, antibiotikų eros pradžioje, paaiškėjo, jog penicilinas, kuris iš pradžių buvo veiksmingas, staiga ėmė nebeveikti. Buvo išsiaiškinta, jog patogeninės bakterijos išmoko gaminti peniciliną sunaikinantį fermentą. Taip atsitiko ir atsitinka su vis naujais kuriamais antibiotikais. Būdai, kuriuos mikroorganizmai atranda, kaip apsisaugoti nuo antibiotikų, yra tiesiog unikalūs, tačiau žmonėms nuo to tik blogiau. Daugelis antibiotikų yra tos pačios kilmės, o kartais net ir tokie patys žmonėms ir gyvuliams gydyti. Pastariesiems antibiotikai buvo naudojami net kaip profilaktikos priemonės nuo infekcinių ligų. Žmonių, kurie vartoja ilgai antibiotikų gavusių gyvulių ir paukščių produktus su jų likučiais arba net rezistentiškų bakterijų padermėmis, gydymas panašiais ar tais pačiais antibiotikais gali būti neveiksmingas. Tačiau blogiausia yra tai, jog kai kurių rūšių bakterijos perduoda atsparumą ir kitoms bakterijų kartoms. Taigi antibiotikai tam tikrų bakterijų padermių neįveiks niekada.

Antibiotikai, kaip augimą skatinantys preparatai, į pašarus pradėti dėti daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius. Profilaktinės antibiotikų medžiagos buvo kuriamos tam, kad gerintų gyvulių ir paukščių virškinimo trakto funkcijas, reguliuotų žarnyno veiklą. Mažos jų dozės veikia patogenines bakterijas, nepadarydamos žalos kitoms. Tačiau antibiotikai sunaikina visus jam jautrius mikroorganizmus, taip pat ir naudingas bakterijas.

Teigiama, kad antibiotikų likučiai išlieka tik žarnyne ir į kitus organus nepatenka. Tačiau įtikinančių įrodymų nėra. Tačiau mėšle ir srutose susikaupia gana dideli jų kiekiai ir tai ženkliai apsunkina jų panaudojimą žemdirbystėje.

Ypač aktyviai prieš antibiotikų naudojimą gyvuliams skirtuose pašaruose pasisako Skandinavijos šalių, Austrijos ir Olandijos mokslininkai. Tačiau kai kuriose valstybėse tebenaudojamas levomicitinas, į pašarus terpiama daug įvairių augimą skatinančių antibiotikų (grizino, bacitracino).

Remiantis Lietuvos pašarų įstatymu, pašarai su priedais ar be jų, vartojami ūkinės paskirties gyvūnams šerti, negali būti kenksmingi nei jiems, nei žmonių sveikatai. Pašarų priedai apibūdinami kaip medžiagos ar preparatai, gerinantys pašarų virškinamumą, didinantys produktyvumą, tenkinantys jų mitybos poreikius įvairiais augimo laikotarpiais bei mažinantys žalingą gyvūnų maisto medžiagų apykaitos produktų (ekskrementų) poveikį aplinkai.

Taigi antibiotikus iš esmės uždrausta naudoti, tačiau pašarų virškinimą ir maisto medžiagų pasisavinimą gali pagerinti ir kiti nauji, bet ne sintetiniai, o natūralūs preparatai – probiotikai.

Jau trys dešimtmečiai kai Japonijos mokslininkas prf. Terua Higo susistemino natūralių mikroorganizmų, darančių teigiamą poveikį žmonių, gyvulių, paukščių ir kitų sveikatai, virškinamojo trakto mikrobinę sudėtį. Ko pasėkoje buvo sukurta visa eilė mikrobiologinių preparatų, skirtų naudoti žmogaus ir gyvūnų sveikatinimui, produktų higienizavimui, kvapų šalinimui ir t.t. Pagrinde tai pieno rūgšties bakterijos pvz., Lactobacillus acidophillus L. bulgaricus, L. casie, L. fermentum, L. Plantarum Streptococcus thermophilus, įvairių kamienų mielės, pvz. Saccharomyces serevisiae, fotosintetinės bakterijos, tokios kaipRhodopseudomonas palustris ir kitos naudingos bakterijų rūšys.

Šie mikroorganizmai populiarioje literatūroje vadinami labai įvairiai: „efektyvūs mikroorganizmai“ (EM), „gerieji mikroorganizmai“, „probiotikai“.

Žodis „probiotikai“, išvertus iš graikų kalbos, reikštų „gyvybei“, skirtingai nuo termino „antibiotikai“ – „nukreiptas prieš gyvybę“. Būtinas efektyvaus probiotiko komponentas – gyvos mikrobų ląstelės.

Probiotiniai preparatai, yra ekologiški produktai, sintetinantys labai svarbias, biologiškai aktyvias medžiagas – vitaminus, fermentus, antibiotikus, amino rūgštis. Jie reguliuoja virškinimo trakto biologinius procesus, saugo nuo jauniklių žarnyno ligų, skatina augimą. Šie preparatai turi teigiamos įtakos žarnyno metabolitiniams pokyčiams, gerina maisto medžiagų pasisavinimą, didina organizmo atsparumą ir kartu antagonistiškai veikia kenksmingą organizmo mikroflorą. Probiotikai taip pat pasižymi priešvėžiniu veikimu ir mažina cholesterolio kiekį.

Probiotikai veikia trejopai: naikina patogeninius ar tariamai patogeninius mikroorganizmus; stimuliuoja imunitetą ir biocheminius procesus; neutralizuoja ir kompensuoja sutrikusią organų veiklą.

Į probiotikų preparatus reikia žiūrėti ne kaip į naujos gydomosios priemonės atsiradimą, bet kaip į naujų gydomųjų ir profilaktinių priemonių kompleksą, skirtą virškinimo traktui apsaugoti. Probiotikai yra svarbūs kaip imuniteto, audinių regeneracijos stimuliatoriai, detoksikuojančios medžiagos, antioksidantai ir mikroorganizmai, užtikrinantys rezistentiškumą.

Mokslininkai teigia, kad žarnyno mikrofloros fermentinis aktyvumas kai kuriais atvejais yra svarbesnis negu kepenų, todėl bifidoflora kartais vadinama anaerobiniu gyvūno organizmo organu arba antrosiomis kepenimis.

Probiotikai neturi neigiamų higieninių padarinių. Jiems gaminti naudojamos bifidobakterijos, fekalinis streptokokas, žarnyno lazdelė, pieno rūgšties, celiuliozolitinės, karotiną sintezuojančios bakterijos, pirmuonys, atrajotojų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai.

Probiotikai, palyginti su antibakteriniais cheminiais preparatais, turi daug pranašumų: nenuodingi, nesukelia šalutinių reakcijų, alergijos, gyvūnai juos toleruoja.

Probiotikų veikimo mechanizmas – konkurencija dėl maisto medžiagų ir vietos virškinimo trakte. Epitelis pasidengia plonu naudingų bakterijų sluoksniu, kurios konkuruoja su patogeninėmis bakterijomis ir trukdo joms prisitvirtinti ir daugintis.

Probiotikai sėkmingai slopina patogeninius mikroorganizmus: Escherichia coli, Salmonella, Clostridium perfringens (sukeliančios apsinuodijimą maistu arba pašarais), Staphylococcus aureus (gali sukelti toksinį šoką).

Mikotoksinai tai toksinai, kuriuos sukelia grybelis, susidarius tam tikros drėgmės ir temperatūros sąlygoms. Mikotoksinų biologinis poveikis gali sukelti rimtus žmogaus ir gyvūnų sveikatos sutrikimus. Mikotoksinai yra įvairios grybų, besidauginančių įvairiose pašaro ir maisto rūšyse, antrinės medžiagos. Daugiausia tyrimų atlikta su aflatoksinais, ochratoksinais, T-2 toksinais, deoxynivalenoliu (DON), trichothecenes, fumonisinais ir zearalenonais. Mikotoksinai daro įvairaus pobūdžio biologinę įtaką tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Tai gali būti kancerogeninis poveikis, mutacija, genotoksiškumas, kepenų ligos, toksiškumas inkstams, hemototoksikacija, imuniteto sumažėjimas, estrogeninis poveikis, drebulys ar mutavimas (mutageniškumas) (Dirheimer, 1998). Mikotoksinai dažniausiai yra užteršto (užkrėsto) pašaro padarinys, o tolimesnis to rezultatas yra užkrėsta mėsa. Naudojant ProbioHelp mikotoksinų sumažėja <2 ppm (milijoninė dalis) .

Gyvūnų bei žmonių sveikatinimui naudojami įvairių padermių mikroorganizmai, t.y. mielės, pieno rūgšties bakterijos, fototropiniai mikroorganizmai ir kt.

Gana plačiai yra paplitę vienos padermės probiotikai, turintys gana ribotą veiklos pobūdį, tačiau yra ir plataus spektro (įvairių padermių) probiotinės kompozicijos.

Pasaulio mokslininkų nuomonės dėl skirtingų probiotikų kompozicijų sudarymo gana ženkliai skiriasi. Dalis Europos mokslininkai, tame tarpe ir Lietuvos mokslininkai, teigia, kad sudarymas gana didelių probiotikų kompozicijų yra neteisinga, nes probiotinės kompozicijos greičiau sensta (prarandamas jų efektyvumas) pradeda dominuoti viena arba kita probiotikų grupė. Japonijos, Kinijos, JAV mokslininkai tikina, kad galima sukurti galingas probiotikų kompozicijas be pakitimų, t.y. išlaikančias savo savybes ir jas naudoti ne tik sveikatinimui ir higienizavimui bet ir plačiai naudoti bioskaidžių atliekų tvarkymui, vandens telkinių valymui , higienizuojant visuomeninius pastatus ir transportą ir t.t.

Derinant įvairius probiotikus, pavyko sukurti kompoziciją, skirtą tiesioginiam gyvūnų sveikatinimui, pvz. probiotinis preparatas ProbioHelp.

Savo ruožtu buvo sukurta probiotinė kompozicija ProbioStopOdor, galinti higienizuoti patalpas bei pakratus, sunaikinti patogeninę mikroflorą, sierą redukuojančius mikroorganizmus (SRM), savo veiklos poveikyje sukeliančius kvapus (sieros vandenilis, merkaptanai, indolai, skatolai), kurie daugeliu atveju yra ne tik diskomforto šaltinis darbuotojams ir aplinkiniams gyventojams, bet ir slopina gyvūnų vystimąsi, sudaro sąlygas plisti ligoms. Vienas iš naujausių probiotikų naudojimo aspektų gyvūnų sveikatinime yra tai, kad apdorojant pakratus arba mėšlą ne tik sunaikinamos kvapo atsiradimo priežastys, SRM patogeninė mikroflora, bet kaip inhibitorius veikia ir amoniako emisijų (išlakų) susidaryme. Speciali probiotikų kompozicija 5 – 6 kartus sumažina amoniako išsiskyrimą iš broilerių mėšlo, galvijų bei kiaulių auginime, to pasėkoje pagerėja gyvūnų produktyvumas, o be to dar sutaupoma lėšų tvartų ventiliacijai ir gaunamo mėšlo kokybė (vertinant kaip trąšą) ženkliai geresnė.

Pakeitus cheminius preparatus tame tarpe dezinfekantus į probiotinius preparatus, higienizacijos problemą gali būti sprendžiama kompleksiškai.

 

 

Medžiaga paruošta pagal:

Dr. Rimantas Budrys (Lietuva).

Dr. Matthew Wood (Jav).

Prof. Dr. Terua Higo (Japonija).

Prof. Dr. Monika Kruger (Austrija).

Prof. Dr. Ravi Sangakkara (Austrija).